Pigiausias elektromobilis mūsų rinkoje: kas jis, kiek vertas ir ką gali?
Dažnai manoma, kad elektromobilis – didžiulė, o gal net lietuviškos vidutinės klasės žmogui neįkandama investicija. Bet vis tiek turbūt daugelį domina, kokia būtų pigiausia elektromobilio versija? Ar įsėdus į ją pajusi, kad tai elektromobilis? O ar įveiksi atstumą nuo vienos elektromobilių įkrovimo stotelės iki kitos?
Tęsiame eksperimentą, kurio metu žmogus, nė karto nevairavęs elektromobilio, sėda į „elektriuką“ ir dalinasi savo įspūdžiais bei vairavimo pastebėjimais. Galbūt į visus šiuos klausimus pati ir neatsakysiu, bet statistikos ir išsamios informacijos pateikia elektromobilių pardavimų vadybininkas Mindaugas, siūlantis bandomuosius važiavimus elektromobiliu.
„Tai pigiausias elektromobilis mūsų rinkoje, tačiau yra daugybė ir kitų pasirinkimų“, – tarsteli elektromobilius skersai išilgai pažįstantis konsultantas, atsitiktinai pasiūlęs išmėginti „Dacia Spring“. Aišku, iškart pasmalsauju, nuo kokios gi sumos „prasideda“ elektromobilio įsigijimo svajonės, atsakymas – maždaug nuo 16 tūkst. Eur.
Tiesa, ši suma be valstybės kompensacijos būtų gerokai didesnė. Mat fiziniams asmenims, įsigyjant naują elektromobilį (iki 6 mėn.), skiriama 5 tūkst. Eur kompensacija. Beje, paskatinimo, tik perpus mažesnio, sulaukia ir nusprendę pirkti naudotą (iki 4 metų) „elektriuką“.
Kitoks važiavimo pojūtis
„Dacia“ – nedidukė, stilinga, atsisėdus į vidų nustebina detalė. Pavarų svirtis – ne daugumai vairuotojų įprasta „kojelė“, o ratukas – pavarą perjungi keliais pirštų pasukimais. Tiesa, pigiausia, šįkart nebūtinai minimaliausia komplektacija. Telefonas, radijas, multimedija, GPS navigacija – viską išgirsite ir išvysite ekrane prieš save.
Važiavimui išbandoma mašina pasirengia taip pat tyliai, be to, jos salonas gana solidus. Manyčiau, kad eurų sutaupymas galėtų pasijusti būtent čia. Automobilis pajuda tyliai, švelniai, kas, jau drįstu spėti, turbūt būdinga daugeliui „elektriukų“.
Kolega pataria pamėginti, kai bus proga, truputį staigiau pagreitinti. Suprasti, kad „traukia“ visai kitaip nei „dyzeliukai“ ar benzinas. Ir išties, sakyčiau, šitai padaro įspūdį.
Visiškai asmeninis pastebėjimas, bet staigesnis truktelėjimas į priekį su mano vairuojama dyzeline ar kitomis mašinomis, kurias teko vairuoti, labiau yra rovimasis iš vietos. Su elektromobiliu pagreitėjimas gerokai sklandesnis, sakyčiau, visai kitoks važiavimo pojūtis. Jei labai vaizdžiai reiktų pasakyti, atrodo, kad „elektriukas“ iš prigimties švelnesnis, neturi „aršumo“, nors suprantu, kad tai dažnai priklauso nuo vairuotojo.
Taigi – ir esminis klausimas, kaip toli pavėžinti galėtų pigiausias „rinkos atstovas“? Specialistas tikina, kad pasirinkęs tokį ekonominį sprendimą, vairuotojas vienu įkrovimu, važiuojant mišriu ciklu, galėtų tikėtis įveikti apie 230 km.
Ar tai galėtų būti vienintelis šeimos automobilis?
Miestui, svarstau, kaip ir užtenka. Nestipriai po miestą besimakaluojančiam žmogui savaitės, ar bent jau darbo savaitės, turėtų laisvai pakakti. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad žiemą „elektriukai“ įveikia mažiau nei vasarą, taigi šaltuoju metu kilometrų skaičius bus kuklesnis.
Be to, verta paminėti, kad yra galimybė naudoti rekuperacinį stabdymą. Tuomet akumuliatorius rekuperuos energiją automobiliui lėtėjant ir stabdant, taigi šis sprendimas gali „pridėti“ kilometrų.
Ar sutikčiau su tokiu automobiliu dirbti ir „šokinėti“ po Vilnių darbo reikalais nuo taško A iki B? Manau, kad taip. Vis tik, galvoju, kiek įmanoma išsiversti su juo visais atvejais?
Vilniuje bent keli privalumai yra akivaizdūs – elektromobilių įkrovimų stotelių vis daugiau, automobilio parkavimas visame mieste nemokamas ir suteikta galimybė važiuoti A juosta. Tai reiškia, kad darbinius reikalus sutvarkytum ir greičiau, ir pigiau, ir sklandžiau.
Kilo mintis, kad prekių pristatymui, daug susitikimų skirtingose vietose turinčiam žmogui, tai būtų puikus pasirinkimas. Nereikėtų sukti galvos nei kur priglausti „elektriuką“, o galiausiai ir suplanuotas lokacijas be spūsčių pasiektų greičiau.
Galiausia tašką uždeda net ir tie 230 km, patvirtinantys, kad elektromobilis yra miesto „žvėriukas“. Turint omenyje, kad Europoje per dieną žmogaus nuvažiuojamas vidurkis yra 50 km, „elektriuko“ krauti nereikėtų kasdien, jis kompaktiškas ir puikus pasirinkimas miesto žmogui. Na o didesnei keliautojų šeimai yra puikių pasirinkimų kituose segmentuose. Įžvalgas apie pirmąjį pasimatymą su elektromobiliu rasite čia.
Ši publikacija – Susisiekimo ministerijos vykdomos komunikacijos kampanijos „Persėsk į elektromobilį“ dalis.
Niekada iki eksperimento dienos nebuvau vairavusi elektromobilio, sutikau sėsti į jį ir pasidalinti įspūdžiais, kylančiomis įžvalgomis. Nors projektas „Persėsk į automobilį“ apmokėtas, mano nuomonė yra laisva, jai įtakos šio projekto užsakovas nedarė.
